Tai nutiko jau seniai. Kai noko trešnės ir kaitriai švietė saulė, viename sode Vilniuje labai keistoje vietoje - tikroje lietuviškų obelų ir kalifornietiško peizažo dermėje - filmavome gyvojo maisto virtuvės virėją Liną Kesminą. Ši virtuvė - pagarba šviežiems vaisiams ir daržovėms, nes gaminant išsaugoma didžioji dalis vertingųjų medžiagų. Kaip? Maistas ruošiamas ne aukštesnėje nei 45 laipsnių temperatūroje. Kaip? Daiginamas, malamas, džiovinamas…

Štai, kaip skaniai atrodo gyvasis maistas:

O čia - bene skaniausių ledų iš migdolų pieno receptas:





Visiems susidomėjusiems siūlome aplankyti Lino puslapį www.gyvasmaistas.lt. Bei paskaityti ištrauką iš interviu! Į sveikatą!

Ištrauka iš interviu su Linu Kesminu

Kas tai yra gyvas maistas?

Tai yra tiesiog gyvas, nevirtas ir nekeptas maistas. Toks maistas yra gaminamas naudojant ne aukštesnę, nei 45 laipsniai temperatūrą (jei išvis ji yra naudojama). Tokiu būdu maiste išsaugomos veiklos maistinės medžiagos, nesunaikinami enzimai, vitaminai ir kitos naudingos medžiagos, esančios maisto produktuose. Taip pat nesukuriami toksiški ar sunkiai pasisavami junginiai, kurie atsiranda maisto produktus paveikiant aukštesne temperatūra. Gyvo maisto virtuvėje yra naudojami tokie maisto paruošimo būdai, kaip džiovinimas, mirkymas, daiginimas, lietuviams gerai žinomas fermentavimas arba rauginimas, malimas ir/arba smulkinimas ir sulčių spaudimas. Sultys spaudžiamos iš vaisių, daržovių ir iš įvairių žalumynų (prieskoninių žolelių, įvairių laukinių augalų). Žalumynai praturtina sultis dideliu kiekiu mineralų, kurie tokiu būdu yra lengviau ir greičiau pasisavinami, nei, tarkim, valgant didelį dubenį špinatų ar kitų žalumynų salotų.

Kur ir kada atsirado gyvas maistas?

Žmonės gyvą maistą valgė nuo pat savo atsiradimo – skynė nuo medžių, rinko ir rovė iš žemės įvairius vaisius, uogas, šakniavaisius, sėklas, įvairias žoleles. Vėliau, pradėjus naudoti ugnį, tobulinant įvairius įrankius ir atsirandant naujoms veikloms, žmonės ėmė keisti ir savo mitybos įpročius - atitolti nuo pradinių maisto gamybos būdų. Tačiau ir iki šių dienų beveik kiekvienoje pasaulio virtuvėje išliko gyvo maisto patiekalų (pvz. sašimi, įvairios salotos, gėrimai, totoriškas bifšteksas). Apie gyvą maistą, kaip apie atskirą virtuvę bei mitybos būdą, pradėta kalbėti gana seniai. Vieni pirmųjų rašytinių šaltinių, užsimenančių apie tai, yra eseniečių raštai, rasti prie Negyvosios jūros ir parašyti daugiau kaip prieš 2 tūkstančius metų.  XX a.  viduryje gyvo maisto idėją skatino ir platino armėnas Aterovas (Ter-Avanesian), kuris padarė žymią įtaką visam slavų pasauliui. O, pavyzdžiui, Amerikoje gyvo maisto tėvu yra laikomas lietuvis Viktoras Kulvinskas ir taip pat Lietuvoje gimusi Ann Wigmore. Indėlį į gyvo maisto kultūrą taip pat įdėjo amerikiečiai Paul’as Breg’as ir Herbert’as Shelton’as. Ilgainiui žmonės įprato valgyti nebe grynus produktus, o perdirbtus ir iš jų pagamintus patiekalus, tad šiandien gyvas maistas taip pat evoliucionavo į gurmanišką virtuvę, kad galėtų pasiekti žmones, nutolusius nuo sveikos mitybos. Ši gurmaniško gyvo maisto virtuvė, kuria aš domiuosi, atsirado ne per seniausiai, ir ją propaguoti labiau pradėjo amerikiečiai, kadangi jie vis skuba kažką išrasti, pagerinti ar patobulinti. Taigi, trumpiau tariant, gyvas maistas tai tiesiog grįžimas į praeitį prie žmogaus mitybos šaknų (“back to the roots”).

O gyvo maisto virtuvėje galima rasti sveikatai kenksmingų produktų ar patiekalų?

Kaip ir kiekvienoje virtuvėje yra visko. Kai kurie žmonės gali būti alergiški kai kuriems termiškai neapdorotiems produktams (pvz.: grikių daigams, ankštiniams augalams), kuriuose yra tam tikrų junginių, sukeliančių alergines reakcijas. Taip pat čia galioja taisyklė – kas per daug, tas nesveika. Pavyzdžiui, galima valgyti labai daug medaus, kuris, rodos, yra sveikas ir tinkamas gyvo maisto virtuvėje, tačiau per didelis jo kiekis gali ir pakenkti. Taigi, viskas priklauso nuo produkto kiekio, kurį žmogus suvartoja. Gurmaniško gyvo maisto virtuvėje taip pat yra patiekalų, kuriuose naudojama daug riešutų, kurie yra kaloringi, ir jeigu tų patiekalų valgysim perdaug ir būsim fiziškai pasyvūs, tai gali grėsti svorio padidėjimu ir pan. Bet esmė tokia, jog valgydamas natūralius produktus žmogus gauna daug daugiau vitaminų, mineralų, antioksidantų, fitomedžiagų, chlorofilo ir kitų naudingų medžiagų arba, kitaip tariant, sveikų kalorijų. Juk augalinė mityba pati iš savęs nėra tukinanti, todėl grėsmė tikrai mažesnė, nei valgant maistą, turinį tuščių kalorijų (pvz. pyragai iš miltų ir balto cukraus). Prieš pradedant maitintis gyvu maistu, žmogus turi pakeisti požiūrį į kai kuriuos dalykus – tiek į mitybą, tiek į gyvenimą – ir tuomet savaime viskas susidėlios. Na, arba suvokimas ateis palaipsniui.